Pokalbis su tapytoju Algirdu Petruliu
Dvasios aristokratas, vienas gabiausių Justino Vienožinskio mokinių, lietuvių dailės klasikas, nepaprastai šiltas ir įdomus pašnekovas – tai vis epitetai, skirti tapybos Maestro Algirdui Petruliui. Tą kartą „Kultūros savaitė“ aplankė dailininką jo namuose, sostinės Antakalnio rajone, jau po visų iškilmių – 85-mečio proga sostinės „Lietuvos aido“ galerijoje buvo atidaryta jo darbų paroda, pristatytas pirmasis A.Petrulio kūrybos katalogas.
Kaip rašė menotyrininkė A.Dapkutė, “A.Petrulio kūryboje justi tai, ką A.Gudaitis pavadino “formos tradicija”, t.y. tęstinumo ir įdirbio, amato suformuotą tapybos kultūrą. Užčiuopiame Lietuvos dailės šaknis, kurios išauga iš V.Kairiūkščio, J.Vienožinskio idėjų, prancūzų tapybos dvasios, V.Europos klasikinio meno puoselėjamų grožio, gėrio, darnos vertybių…“
1939 m. baigęs dailės studijas A.Petrulis, jau nespėjo išvykti į Prancūziją, kaip jo kolegos, tačiau su prancūzų menu susipažįsta tais pačiais metais vykusioje parodoje Kaune, kurioje ir pats pirmą kartą dalyvauja.
Soviemtečiu abstrakti dailininko kūryba nebuvo vertinama ir propaguojama. Gal todėl per tuos penkis kūrybinės veiklos dešimtmečius surengta ne tiek jau daug personalinių parodų. Na, o šiandien klasiku tituluojamas menininkas periodiškai rengia parodas „Lietuvos aido“ galerijoje, aktyviai kuria, domisi šiuolaikiniu menu, jį nuolatos galima sutikti įvairiose dailės salonuose, parodų atidarymuose, kultūros vakaruose.
“Net šiandien nujaučiame, kad A.Petrulio kūryboje yra kažkas, ko dar mūsų dailė neišryškino, nepuoselėjo, kas glūdi pačiose tautos mentaliteto gelmėse” (A.Dapkutė).
Kultūros savaitė:
Pokalbį pradėkime nuo Jūsų gyvenimo istorijos. Visgi jūsų kartai ir jums teko tikrai nelengvas laikas. Karo ir pokario metai, kai menininkui reikėjo pasirinkti, ką jis daro, su kuo jis, o galbūt – prieš ką jis yra. Jūsų kūrybos pradžia buvo natiurmortai, peizažai… Tai nebuvo graži socialistinė tikrovė su vėliavom, su žvaigždėm, su darbo žmonių portretais…
Algirdas Petrulis:
Jeigu būčiau buvęs geras piešėjas, tai gal kokį Leniną ir būčiau nupiešęs… Ką gali žinot? (juokiasi) Nelengva buvo iš tikrųjų, bet čia daugiau pynėsi visokie saugumo reikalai. O ir tarnybos esu netekęs todėl, kad nenorėjau saugumui dirbti. Saugumui iš tiesų buvau labai patogus: dirbau Justino Vienožinskio asistentu, tai tarsi kaip ir tarpininkas buvau tarp profesūros ir studentų, o tokie daugiausia ir gali ką nors išgirst, sužinot… (daugiau…)
Kultūros savaitė 