Tūkstantiniais tiražais yra leidžiamos knygos apie Lietuvos popžvaigždžių gyvenimą, apie širdies skausmingus sopulius ir negailestingų žudikų detektyvines istorijas.
Kas yra populiarioji literatūra? 
Skaitymo malonumą pavargusiam protui suteikiantis eliksyras, kurį nepelnytai niekina tikrieji literatūros profesionalai? Netalentingai parašytas masinis skaitalas, didinantis leidyklų pelnus ir gadinantis skaitytojų skonių? Kokį pavojų ji kelia rimtajai kūrybai ir kaip atskirti – kas yra kas?
Apie tai diskutavo leidyklos „Alma littera“ leidybos direktorė Danguolė Viliūnienė, menotyrininkas, puslapio stebėtojas.lt įkūrėjas Ernestas Parulskis ir Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto redaktorius Virginijus Gasiliūnas. Pokalbį veda Jolanta Kryževičienė.
J.Kryževičienė. Nors visuotinai yra kalbama apie tai, kad populiarioji literatūra vis labiau užkariauja ne tik knygynų lentynas, bet ir skaitytojų protus, mūsų visuomenėje dar yra per mažai analizės ir diskusijų apie šią literatūros sritį. Todėl pirmiausia pabandykime atsakyti – kas yra toji populiarioji literatūra?
V.Gasiliūnas. Nors daugiausia skaitau rimtosios literatūros, tačiau pavadinčiau save „visaskaitys“. Esu skaitęs ir nemažai knygų, kurios priskiriamos pramoginei literatūrai. Pramoginė ir populiarioji literatūra visgi nėra sinonimai. Populiari knyga yra kiekybinis apibūdinimas. Galime pasitelkt statistiką ir suskaičiuoti, kokią tiražo dalį leidėjas pardavė knygyne, kiek skaitytojų šią knygą pasiėmė iš bibliotekos.
Lotyniškas žodis „populiaris“ reiškia liaudiška, liaudies mėgstama.
V.Gasiliūnas. Bet tai nieko nesako apie kokybę. Pagalvojau – padėkime šalia dvi knygas – vieną vadinamą pramoginę, tarkim Malūką, o šalia A.Škėmos „Baltą drobulę“. Įvertinkim jas vienodai po litą ir pasižiūrėsime, ką skaitytojai pasirinks, kas bus populiariau.
Ar manote, kad Škėmos knygą už litą pirks daugiau žmonių?
V.Gasiliūnas. Taip, aš net neabejoju. Aš tuo tikiu, nes žinau, kad iš mokyklinių programų jauni žmonės užsikabina už Škėmos. Populiarumą dažnai lemia „užliteratūriniai“ dalykai.
Tačiau kaip literatūros teoretikas turėtumėte mums pateikti kokią nors formulę, kas yra populiarioji literatūra.
V.Gasiliūnas. Daugiausia perkama ir vartojama literatūra. Čia kaip žuvų piršteliai – žuvies praktiškai nėra, bet labai populiaru. Arba krabų lazdelės, kuriose tik krabų kvapas.
E.Parulskis. Išgirdau žodį formulė, o formulės man patinka. Tokią formulę galima būtų sukurti. Visiški sutinku – pramoginė ir populiarioji – kiekybė ir kokybė. Bet įvedus į formulę ir kiekybės ir kokybės elementą – man susiformulavo toks apibrėžimas: pramoginė literatūra yra ta, kurios ne tik nesinorėtų, bet ir nereikia skaityti antrą kartą. Ji atidirba savo darbą, vieną naktį paverčia bemiege naktimi, ta knyga padedama, paskolinama, ištrinama iš elektroninių knygų skaitytuvo ir pamirštama, nes ateina eilė kitoms knygoms.
D.Viliūnienė. Man atrodo, didžiausia problema yra tai, kad populiarioji ar pramoginė literatūra, kaip mes ją bevadinsime, yra bandoma vertinti rimtosios literatūros kriterijais. Kartais susidaro įspūdis, kad pramoginė literatūra yra blogis. Tas skaitytojas, kuris skaito neturiskonio, Leidėjas, kuris leidžia tokią literatūrą yra neaiškus leidėjas. Rimtosios literatūros taip pat gali būti prastos, o pramoginės ar populiariosios gali būti labai geros, gali būti antrarūšies, trečiarūšies arba apskritai jokio laipsnio negalime jai suteikti. Yra mėgėjų rašoma literatūra.
V.Gasiliūnas. Yra dar ir grafomanų literatūra.
Literatūros teoretikai teigia, kad grafomanija yra liga, liguistas potraukis rašyti. Todėl mes nebūkime šiandien psichoterapeutais.
E.Parulskis. Tačiau grafomanai turi ne tik potraukį rašyti, bet ir potraukį išleisti. Kažkokiu būdu jie vis tiek patenka į leidyklų planus.
D.Viliūnienė. Jūs teisus. Tie žmonės labai aktyviai ir energingai to siekia.
Ar yra kokia nors riba, žemiau kurios negali kristi literatūra? D.Viliūnienė pasakė, kad populiariajai literatūrai yra taikomi ne tie kriterijai. O kokias kriterijais turėtų būti vertinama ši literatūra? Kai Jurgos Ivanauskaitės romanas išėjo Vokietijoje ji buvo puikiai vertinama kaip pramoginės literatūros knyga. Gal galėtumėte pasakyti savo nuomonę – ko mes turėtume laukti ir reikalauti iš populiariosios literatūros, kad ji nekristų žemiau tam tikros kokybinės ribos?
E.Parulskis. Aš manau, kad ta riba yra vienoda visai literatūrai – ir pramoginei, ir rimtajai. Tvirtas siužetas, puikus stilius, tvarkingi dialogai. Literatūros amatas privalo būti, nes kitaip niekas nepirks ir neskaitys. Todėl įsivaizduočiau, kad pramoginei knygai literatūros kaip amato kriterijus neturėtų būti atmetamas ar skirtis – čia geresnė literatūra, čia blogesnė.
Tuomet kuo skiriasi šios dvi literatūros rūšys?
E.Parulskis. Pasinaudosiu metafora iš muzikos srities. G.Verdis yra rimtasis kompozitorius ar ne? Jo „Traviata“ yra absoliutus operos „popsas“, mobiliųjų telefonų melodijų rinkinys. Ir yra „Don Karlas“. Ką nori gali daryti, bet jo nepaversi mobiliųjų telefonų melodija. Kokybė vienodai gera, kiekvienas iš jų yra įdomus ir patraukiantis, tai kuo skiriasi? „Traviata“ yra meilės romanas su detektyvo elementais, „Don Karlas“ yra monolitas. Man atrodo, tas skirtumas yra paslėptas pačiame žodyje – pramoginė literatūra yra pramoga, o rimtoji literatūra yra tam tikras darbas. Tu turi įsitempti.
Ernestai, tuomet specialus klausimas jums, kaip detektyvų žinovui ir mėgėjui. Labai geras detektyvas, intelektualus detektyvas, kupinas gerų siužetinių linijų ir puikių veikėjų charakterių – kuo jis skiriasi nuo rimtosios literatūros knygos?
E.Parulskis. Norėčiau sugrįžti į XIX amžių. Dickensas yra rimtosios ar pramoginės literatūros kūrėjas? Pagal visų mūsų bendrą išsilavinimą, pagal tai, kad įeina į moksleivių literatūros chrestomatijas – jis yra rimtosios literatūros kūrėjas. Rašydamas savo romanus jis buvo tuometinio laikraščio „Akistata“ korespondentas, rengė kriminalinių įvykių apžvalgas. Paskutinis nebaigtas jo romanas yra klasikinis detektyvas.
V.Gasiliūnas. Manau, kad literatūros turi būti visokios. Nėra čia ko versti vienų į kitų tikėjimą. Viena yra netoleruotina – skonio neturėjimas ir kalbos nejutimas. Jeigu šitų dviejų savybių neturi, negali būti rašytojas, nesvarbu, ką tu rašytum. Nuo pat lietuvių literatūros atsiradimo iš jos buvo baisiai daug norima. Ir tautą prikelti, ir mūsų charakterį suformuoti, ir įdiegti vertybes, ir nurodyti kelią. Buvo literatūros centrizmas labai stiprus. Pavyzdžiui XIX amžiuje buvo suprantama, kad A.Puškino Tatjanai visą pasaulį atstojo J.J. Rousseau ir S.Richardsonas. Dabar tokio Samuelio Richardsono niekas nebeskaito. Arba buvo Helenos Mniszek „Raupsuotoji“. Tai buvo populiariausia laikmečio knyga.
Ir dar vienas dalykas. Ernestas pasakė, kad pramoginės literatūros knygą jis perskaito ir nenori grįžti. Bet tai taip pat susiję su mada. Ar būtų J.Baltušis toks populiarus, jeigu nemokėtų taip bendrauti su skaitytojais, juokelių pamėtyti. Čia labai daug dalykų susisuka į vieną. O kad mes per daug rimti – tai tiesa.
Mes vis kalbame apie patį aukščiausią, geriausiai parašytą populiariosios literatūros sluoksnį. Tačiau vienoje didelėje parduotuvėje aš pavarčiau tas populiariąsias knygas. Radau pagyvenusios dainininkės atradimą „esu tokia, kokia esu“, kita dainininkė prisipažįsta, kad ji „arba labai drąsi, arba labai kvaila“. Tokių banalių knygų yra labai daug. Kokia šioje srityje yra leidyklų strategija? Gerbiama Danguole, ar leidykla gali, nekenkdama savo verslo dėsniams, daryti įtaką rinkai, stengtis, kad knygos būtų bent šiek tiek geresnės? Ką daro leidyklos žmonės, kai gauna pavyzdžiui tokį kūrinį „Tobula figūra per 300 sekundžių“?
E.Parulskis. O, penkios minutės – ir tu tobulas. Puiku.
D.Viliūnienė. Žinoma, kad leidyklos renkasi ir labai. Pirmiausia mes žiūrime į skaitytoją. Kiek skaitytojui reikia? Kaip mes kalbame apie rimtąją ir pramoginę literatūra, galvokime apie tai, kokius mes tenkiname skaitytojų poreikius. Vienus poreikius tenkina rimtoji literatūra, kurią ne kiekvienas gali skaityti, reikia tam tikro išsilavinimo, pasiruošimo, suvokti tekstą, kryptis, galų gale rašytojo meninę programą, žinoti užsienio ir savo literatūrą. Pramoginė literatūra tenkina kitus poreikius. Mes dažnai sakome – laisvalaikio literatūra. Žiūrint ko jis laisvalaikiu nori, jis skaito apie meilę, apie šeima, sprendžia tam tikras problemas, galvoja, kad ir jo gyvenime taip gali atsitikti, jis mokosi iš tų knygų. Jei skaito biografijas – jam taip pat įdomu, nes mato tuos žmones per televiziją, per įvairius šou. Jam įdomu, nes gandai visuomet įdomūs, o knygoje jie tiesiog pratęsiami.
Bet ar jūs keliate tokiems autoriams kokius nors reikalavimus?
D.Viliūnienė. Žinoma, kad keliame. Pramoginė literatūra gali būti labai gera literatūra. Buvo minėtas Dikensas. Prisiminkime M.Mitchell „Vėjo nublokšti“, kitas knygas. Tai yra pramoginė literatūra, bet tapusi klasika ji išliks populiaria dar ne vieną dešimtmetį. Ir yra knygų, kurių iš tiesų ir nepavadinčiau literatūra. Tiesiog kažkas, kas parašyta.
E.Parulskis. Pavyzdžiui receptų knygos.
D.Viliūnienė. Receptų knygos turi praktinę reikšmę.
E.Parulskis. Tačiau gali ir nusivilti.
Tačiau pagal mūsų suformuluotą apibūdinimą tai yra labai gera literatūra, nes ją skaitai ir skaitai, praktiškai prieš kiekvienus pietus. O visgi – ar yra gerų detektyvų – mes taip ir neatsakėme į tą klausimą.
E.Parulskis. Detektyvas atitinka visus pramoginės literatūros kriterijus – perskaitei ir padėjai. Tačiau aš atkreipčiau dėmesį į labai seniai susiformavusį Lietuvoje požiūrį, kuris susijęs su detektyvais. Kažkodėl Lietuvos skaitytojo sąmonėje ta blogoji literatūra asocijuojasi būtent su detektyvu. Tai yra dėl to, kad nėra kriminalinės ir detektyvinės literatūros skaitymo pagrindų ir jų niekada nebuvo. Iki karo pradžios nepriklausomoje Lietuvos nebuvo išverstas nė vienas detektyvas. O juk tuo metu buvo Agathos Christie aukso amžius, tuo metu ji parašė du trečdalius savo geriausių romanų. Lietuvoje nebuvo išleistas nė vienas. Tuo metu išvertė dalį XIX amžiaus literatūros – A.Diuma muškietininkus,dalį Tomo Sojerio istorijų. Ta kriminalinė, detektyvinė literatūra kaip žanras neegzistavo. Po karo sovietinės okupacijos laiku buvo leidžiama serija „Drąsiųjų keliai“, kur buvo ir detektyvų. Bet buvo neapsakomai seni detektyvai verčiami ir leidžiama po dvi tris knygas per metus. Tai nesudaro įgūdžio skaityti tokią literatūrą.
Tačiau mes jau kurį laiką minime vien užsienio autorių pavardes. Nekalbame apie tai, kad mes visiškai neturime savo pramoginės geros literatūros.
V.Gasiliūnas. Mes neturime tradicijos, kaip buvo minėta. J.Piliponis bandė rašyti. Esu skaitęs jo detektyvų, jie gal šiek tiek mėgėjiški, kirviu šiek tiek tašyti, bet vis jau šis tas. Kad tam tikra literatūros rūšis įgytų kokybės, turi būti tradicija, nes kiekybė pagaliau pereina ir į kokybę. Dabar prisimenu du tikrai gerus detektyvus, kuriuos yra parašęs Juozas Šikšnelis – „Paskutinioji užmuša“ ir „Įvykių horizontas“. Veiksmas vyksta XIX amžiuje. O pernai buvo išleista mano supratimu puiki Leono Paleckio-Kaktavičiaus biografinė knyga apie Stanislavą Venclauskienę, pirmąją lietuvių aktorę profesionalę, „Namas ant Pasadnos ulyčios“.
Vadinasi randasi geros pramoginės knygos? Gerbiama Danguole, ar dažnai ateina pas jus geri autoriai su naujomis tokio pobūdžio knygomis?
D.Viliūnienė. Iš tiesų ne tiek daug, nes tų gerų autorių Lietuvoje nėra tiek daug. Ypatingai mums trūksta geros biografinės literatūros. Tokia literatūra, kuriai reikia nemažai pastangų ir darbo, reikia surinkti daug dokumentinės medžiagos – ji yra retenybė. Mes leidykloje rimtai apie tai galvojame, nes turime labai daug XIX ir XX amžiuje įdomių žmonių Lietuvoje, bet nėra rašančiųjų apie juos. Parašyti apie šiandieninę žvaigždutę – yra vienas dalykas, o parašyti žymios aktorės ar rašytojos biografiją tikrai nelengva, reikia nagrinėti kūrybą, reikia sėdėti archyvuose ir labai daug dirbti.
Tačiau jeigu aš būčiau pelnu susirūpinusi leidėja, galvočiau, kad labai gerai apie žvaigždutes rašyti. Knygą galima sukurpti per du mėnesius, žvaigždutė turi savo gerbėjus, vadinasi knygą pirks. Žodžiu leidyklai jokio vargo.
D.Viliūnienė. Todėl leidyklos nemažai ir leidžia tokių knygų. Vienos žvaigždutės pasiteisina, kitos ne. Leidyklos visą laiką laviruoja. Išleidi rimtosios literatūros šiek tiek, bet žinai, kad nelabai gali uždirbti.
V.Gasiliūnas. Leidyba yra verslas.
D.Viliūnienė. Taip, tai yra verslas, tu turi išlaikyti pusiausvyrą. Kai išleidi rimtosios literatūros nedidelį tiražą, kad jis negulėtų sandėlyje, tada galvoji, ką galėtum leisti iš populiariosios literatūros. Dar nepamirškime, kad yra ir mada. Buvo „Haris Poteris“, buvo D.Brownas, dabar S.Meyer su vampyrais. Ir ši mada manau greitai praeis, atsiras gal vilkolakiai, gal angelai. Tai yra mada.
E.Parulskis. Norėčiau atkreipti dėmesį į šiuo metu besimezgantį, o anglakalbiame pasaulyje jau susiformavusį tos vampyrinės mados tęsinį. Tai yra tradicinės literatūros vampyriniai perdirbimai. Ypatingai populiari dabar tokia literatūra, tam tikras post post modernizmas, bet jis kažkaip pataikė į bangą. Pavyzdžiui romano „Vėjo nublokšti“ perdirbinys taip ir vadinasi – „Vėjo nublokšti ir vampyrai“. Ar Lietuvoje dar tokių knygų nebuvo?
D.Viliūnienė. Lietuvių autoriai dar tikrai tokių neatneša, nors mes sekame užsienio naujienio naujienas. Yra kita tendencija. Dabar visi turi kompiuterius ir visiems atrodo, kad labai lengva rašyti, nereikia dirbti rašikliu, atsisėdau ir rašau, nesvarbu – turiu ar neturiu minčių. Ypatingai daug rašo mokiniai ir jiems labai svarbu išleisti knygą. Ne rašyti internetinėje erdvėje, susilaukti nuomonių, diskutuoti. Ir čia jau daug visko – ir vampyrų, ir Hario Poterio elementų, ir labai nemažai meilės, veiksmas gali vykti kitoje planetoje. Visa ta košė, kurią šiandien jauni žmonės skaito čia ir sudėta.
E.Parulskis. Bet keisčiausia, kad leidyklos išleidžia. Aš pats knygų mugėje varčiau penkiolikmetės knygą, kuri prasideda kovo epizodu. Jaunas žmogus, stiliaus dar nėra, per dvi pastraipas kokie penkiolika sakinių ir keturis kartus pavartotas žodis „kaunasi“, jokių sinonimų.
Ar mes nepastebime apskritai skaitytojų skonio devalvacijos? Radau 1999 metų „Vagos“ knygyno populiariausų knygų dešimtuką:
1. Oskaras Vaildas “Amžiaus portretas”, Meralas, 15 Lt.
2. Hermanas Hesė “Demianas”, Mensana, 13,20 Lt.
3. Johanes Fiebig “Taro”, Vaga, 10 Lt.
4. IIczin: senovės permainų knyga, Orientas, 7,50 Lt.
5. Ronald P. Schweppe, Aljoscha A. Shwarz “Aurasoma”, Vaga, 12 Lt.
6. Maiteyi D. Piontek “Moters Dao”, Mūsų knyga, 13,80 Lt.
7. Romualdas Granauskas “Gyvulėlių dainavimas”, Presvika, 7,50 Lt.
8. Kazys Paulauskas “Pasaulio paslaptys”, Alka, 13,25 Lt.
9. Dostojevskis: biografinė apybraiža, “Dajalita”, 11,20 Lt.
10. Išminties druska, Mintis, 21 Lt.
Atkreipkite dėmesį į pirmąsias vietas ir kokio lygio rašytojų knygos ten atsidūrė. O dabar Pegaso knygynų 2010 m. vasario mėnesio dešimtukas:
1. Stephenie Meyer „Sielonešė“
Alma littera 45,90 Lt
2. Beata Nicholson „Beatos virtuvė“
Laisvos valandos 52,50 Lt
3. Andrius Užkalnis „Anglija: apie tuos žmones ir jų šalį“
Baltos lankos 20,99 Lt
4. Galina Dauguvietytė „Dialogai su savimi“
Tyto alba 29,43 Lt
5. Roderick Gordon, Brian Williams „Laisvas kritimas“
Alma littera 42,90 Lt
6. Jodi Picoult „Kitas gyvenimas“
Alma littera 42,90 Lt
7. Hanne Turk, Rosanna Pradella „Didžioji vaikų piešimo mokyklėlė“
Alma littera 21,99 Lt
8.Colleen McCullough „Prisilietimas“
Tyto alba 39,73 Lt
9. Donna Woolfolk Cross „Popiežė Joana“
Alma littrea 39,90 Lt
10. Stephenie Meyer „Brėkštanti aušra“
Alma littera 45,90 Lt
Ar jums neatrodo, kad dėl rimtos analizės trūkumo, dėl tam tikrų įspėjamųjų ženklų trūkumo dalies visuomenės skonis devalvuojasi? Jeigu taip sparčiai judėsime šia kryptimi, netrukus bus vieni vampyrai?
D.Viliūnienė. Čia, Jolanta, yra jau kita labai rimta problema – kaip mes formuojame skaitytoją? Sakydama mes turiu galvoje ne tik leidyklas. Viskas prasideda šeimoje, mokykloje. Skaitytojo formavimas didžiulis darbas. Buvo atliekamas sociologinis tyrimas, apklausiami šešiolikmečiai. Pasirodė, kad dvidešimt procentų apklaustųjų nemoka skaityti, tai yra nesuvokia teksto. Juk literatūros skaitymas yra nepaprastai svarbus gyvenime dalykas – tai yra fantazijos ugdymas, tai yra svajonių brandinimas.
Neseniai kalbėjau su vaikų literatūros žinovu K.Urba. Mokykloje būna tokie rekomenduojamos literatūros sąrašai. Penktokams, šeštokams rekomenduojama Radvilos Našlaitėlio „Kelionė į Jeruzalę“. Penktokui, įsivaizduojate? Vaikas bus priverstas perskaityti, bet manau, kad po tokių knygų jis nenorės jokios knygos skaityti. Ar galima penktoką versti visą „Kalevalą“ perskaityti? Tai ne jo lektūra.
Dar norėčiau aptarti vieną svarbų klausimą. Kaip jums atrodo, ar populiarioji literatūra, ypatingai prastoji jos dalis, kelia pavojų rimtajai literatūrai, skaitytojų skoniui? Gal ji devalvuoja ir žymiai gilesnius dalykus – tikrąją kūrybą?
E.Parulskis. Aš manau, kad pavojus yra, bet tik tam tikruose žanruose. Kažkada buvau sudaręs lentelę, kur lengviausia pasislėpti grafomanui. Pagal mano pastebėjimus labai lengva pasislėpti vaikų literatūroje, fantastikoje, labai lengva poezijoje. Gerokai sunkiau tikrajame romane ir beveik neįmanoma detektyve. Nes tikroji pramoginė literatūra yra tarsi ant ašmenų. Jeigu nuo pirmo puslapio nepagauna, viskas baigta. O literatūra vaikams, užmaskuota gražiais spalvingais paveiksliukais, ji taip ir praeina. Čia pavojus yra.
V.Gasiliūnas. Man atrodo, kad yra tam tikras literatūros sluoksnis, kuris tenkina aktualiuosius poreikius. Absoliučioje daugumoje tos pramoginės literatūros nėra tikrojo meno, kuris būtų susijęs su estetinėmis naujovėmis, su užfiksuota nauja psichologine žmogaus savijauta. Beketas sukūrė visai kitokį žmogų, kokios mes neįsivaizdavome, ir jis liko. O jeigu tereikia žmogui, kad kas nors paglostytų, paguostų, to irgi reikia, bet tai su tikruoju menu nieko bendra neturi.
Tačiau ar kelia tikrajam menui pavojų tokia literatūra?
V.Gasiliūnas. Manau, kad nekelia. Tikrai talentingam rašytojui, skulptoriui ar tapytojui visai beskonė literatūra, tas gintarinių pilių kičas nekelia jokio pavojaus.
Bet ar nebus taip, kad Škėmos net už vieną litą niekas nepirks?
V.Gasiliūnas. Tikrai nebus taip. Man atrodo, kad visuomenė dabar išsisluoksniavo. Mums atrodo, kad sovietmečiu visi skaitė tik gerą literatūrą, nes ji ėjo dideliais tiražai, o dabar prasidėjo kažkokia degradacija. Ne, tiesiog tas laukas labai stipriai išsiplėtė ir žmonės pabiro. Ką padraysi. Mes vis norim, kad žmonės būtų kuo kultūringesni, šviesesni. Norėt galima, bet yra kaip yra.
D.Viliūnienė. Tiesioginio pavojaus ir aš nematau. Pavojus gal yra tai, kad šioje masėje pasimeta gera knyga, ją labai sunku rasti knygyne, bibliotekoje. Žmogui truksta informacijos apie gerą knygą, kad ir gerą pramoginę. Iš tiesų labai daug knygų, nes negali uždrausti žmogui rašyti ir išsileisti savo knygą. Tai yra saviraiška. Tik norisi, kad skaitytojas mokėtų atsirinkti. Ir jam iš tiesų reikia pagalbos.
Ar tai akmuo į literatūros kritikų daržą ar kalbate plačiau?
D.Viliūnienė. Plačiau. Mūsų literatūros kritikai yra neruošti bendrauti su masiniu skaitytoju. Mes universitetuose mokyti, kaip rimtąją literatūrą nagrinėti. Ir nagrinėti savame uždarame rate. O masinis skaitytojas tarytum pamirštas. Jis pats turi susivokti, suprasti, kas yra gera knyga, susirasti kažkokiais būdais, išmokti skaityti. Tai manau yra didelė užduotis ir mokyklos, ir šeimos, o gal net Kultūros ministerijos. Juk turi būti ir valstybės politika, siekianti lavinti žmogų, kad jis pats galėtų atsirinkti, kas yra bloga, kas yra gera.
Ernestai, jūs šiuo metu gyvenate Londone, tikriausiai tenka pavaikštinėti ir po knygynus, ir paskaityti spaudą. Kaip ten skaitytojas randa savo knygą ir jąišsirenka?
E.Parulskis. Ten gerokai viskas paprasčiau, nes yra daugybė žmonių, kurie dirba savo profesinį darbą, tai yra skaito knygas ir apie jas rašo. Ir man, skaitytojui, reikia kelis kartus pasibandžius surasti tą, kurio skonis atitinka manąjį. Tuomet aš skaitau, ką jis pataria. Žinoma, jis gali suklysti, bet dažniausiai nesuklysta. Ir aš skaitau tai, ką jis man pataria skaityti. Labai paprasta.
Virginijau, ar literatūros kritikai galėtų daryti didesnę įtaką mūsų skaitymo kultūrai?
V.Gasiliūnas. Nemanau. Literatūros kritika yra kultūros savaitraščiuose, kurių kai kuriuose miestuose nebūna nė vieno egzemplioriaus.
Tai gal reikia spausdinti savo tekstus „Kosmopolitane“, „Ievoje“, „Žmonėse“?
V.Gasiliūnas. Tarkime „Laimos“ skaitytojos turi savo patarėją Kęstutį Navaką. O kitur aš nežinau. Kažkodėl manoma, kad kažkas turi pasiaukoti, dirbti šviečiamąjį darbą. Aš manyčiau, kad reikalai pajudėtų, jeigu knygynuose dirbtų profesionalūs konsultantai. Jie turėtų išmanyti daug sričių, net ir poeziją, kad galėtų patarti.
