Nepakankamas dėmesys kultūrai – reali grėsmė pačiai valstybei

Gintautas Mažeikis: kultūra yra vienas tų dalykų, kurie turėtų užtikrinti piliečių lojalumą savo valstybei arba savo tautos būklei. Bet šitas užtikrinimas vyksta tik tuo atveju, kai žmonės supranta arba patiria savo prasmingą sklaidą savo kultūroje.

Kultūros savaitė“ tęsia pokalbių ciklą, skirtą kultūros politikos aspektams. Laidos predaktorių Gailutės Jankauskienės ir Jolantos Kryževičienės pašnekovas – filosofas, kultūros teoretikas Gintautas Mažeikis.

(more…)

Published in: on gegužės 22, 2010 at 10:21 am  Parašyti komentarą  

Deimantas Narkevičius. Apie trijų milijonų idilę ir kitus metus

Nacionalinė dailės galerija visiems besidomintiesiems menu rengia paskaitų-ekskursijų ciklą „Istorijos. Susitikimai“. Apie Lietuvos 20-21 amžių dailę ir jos kontekstus savo nuomonę išsakė vienas labiausiai šiandien pasaulyje pripažintų lietuvių menininkų – Deimantas Narkevičius.

Savo kūrybinę veiklą dailininkas pradėjo didžiųjų geopolitinių permainų metu – Vilniaus dailės akademijoje baigęs skulptūros studijas, 1992-aisiais jis išvyko studijuoti į Londoną. Nuo to laiko menininkas nuolatos dalyvauja parodose, įvairiuose projektuose visame pasaulyje, jo kūrinių yra įsigiję prestižiniai Europos šiuolaikinio meno muziejai, galerijos. 2001 m. jis atstovavo Lietuvai 49 Venecijos bienalėje, 2008-aisiais už problemas analizuojantį medijų meną apdovanotas Nacionaline kultūros ir meno premija, tais pačiais metais kūrėjui buvo suteikta ir prestižinė Vincento van Gogo (Vincent van Gogh) premija už menininko kūrybos aktualumą ir svarbą šiuolaikiniame mene. Pastaruosius dešimt metų D. Narkevičiaus kūriniai dažniausiai atsiranda kino juostoje. Pagrindinės kūrybos temos – Lietuvos modernizavimas ir sovietinės sąmonės dekonstrukcija. „Man įdomu ieškoti praeityje duotų modernybės pažadų likučių, jų sklaidos dabartyje…“ – prisipažįsta menininkas – neseniai už Lietuvos vardo garsinimą pasaulyje apdovanotas Užsienio reikalų ministerijos „Tūkstantmečio žvaigždės“ garbės ženklu.

Deimantą Narkevičių kalbino  Gailutė Jankauskienė.

(more…)

Published in: on balandžio 2, 2010 at 3:53 pm  Parašyti komentarą  

Kultūros ministerija – tai dar nėra pati kultūra

Kovo mėnesį Lietuvos prezidentūroje buvo surengtas „Kūrybingos visuomenės forumas, siūlymų dėl Lietuvos kultūros politikos aptarimas“. Susirinkę meno kūrėjai, vadybininkai, kultūros istorikai ir buvę bei esami vadovai bandė apibrėžti, kas yra toji kultūros politika ir ką daryti, kad mes valstybėje jaustume jos egzistavimą bei vykdomus pokyčius. Pranešimus skaitė Vytautas Balčiūnas, Gintautas Mažeikis, Arūnas Gelūnas, Emilija Sakadolskienė ir Vaidas Jauniškis.

Ar kas nors pasikeis po šio forumo, sunku pasakyti, nes kultūros politiką aptariančios konferencijos vyko ne kartą. „Kultūros savaitė“ rengia pokalbių ciklą, kuriame bandysime aiškintis ir ieškoti realių pasiūlymų – kokį kultūros gyvenimą šiandien regime aplinkui, ką galime pakeisti ir kas mums iš tikrųjų svarbu.

Pirmasis pokalbis su kultūros istoriku, dirbusiu pirmojoje Lietuvos Vyriausybėje kultūros ministro pavaduotoju, šiandieniniu Vilniaus paveikslų galerijos vadovu Vytautu Balčiūnu, kuris kūrybingos visuomenės forume apžvelgė kultūros pagrindų formavimo istoriją. Su Vytautu Balčiūnu kalbasi Jolanta Kryževičienė.

(more…)

Published in: on kovo 2, 2010 at 3:44 pm  Parašyti komentarą  

Apie skaitymo malonumus ir masinį skaitalą

Tūkstantiniais tiražais yra leidžiamos knygos apie Lietuvos popžvaigždžių gyvenimą, apie širdies skausmingus sopulius ir negailestingų žudikų detektyvines istorijas.

Kas yra populiarioji literatūra?

Skaitymo malonumą pavargusiam protui suteikiantis eliksyras, kurį nepelnytai niekina tikrieji literatūros profesionalai? Netalentingai parašytas masinis skaitalas, didinantis leidyklų pelnus ir gadinantis skaitytojų skonių?   Kokį pavojų ji kelia rimtajai kūrybai ir kaip atskirti – kas yra kas?

Apie tai diskutavo leidyklos „Alma littera“ leidybos direktorė Danguolė Viliūnienė, menotyrininkas, puslapio stebėtojas.lt įkūrėjas Ernestas Parulskis ir Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto redaktorius Virginijus Gasiliūnas. Pokalbį veda Jolanta Kryževičienė.

(more…)

Published in: on vasario 2, 2010 at 3:33 pm  Parašyti komentarą  

Aš nesu kompromiso žmogus

Pokalbis su režisieriumi Eimuntu Nekrošiumi

 

Vis rečiau Lietuvoje galime išvysti lietuvių teatro grando Eimunto Nekrošiaus spektaklius. Vis rečiau gimtinėje vaidinanti „Meno Forto“ trupė nuolatos keliauja po pasaulį. Italija, Rusija, Lenkija, Belgija, Korėja… Nesibaigiančios gastrolės, užsienio partneriai, tarptautiniai festivaliai, koprodiuseriai – vienintelis išgyvenimo garantas Nekrošiaus teatrui, apie kurio šlovę, laimėjimus bei prizus vis dažniau galime pasiskaityti užsienio spaudoje. Todėl kiekviena premjera režisieriaus kūrybos gerbėjams čia, Lietuvoje, tampa dideliu ir laukiamu įvykiu.   

Šį kartą įvykio sulaukėme net po dvejų metų pertraukos. Visi bilietai į Nacionaliniame dramos teatre rodomus tris Eimunto Nekrošiaus premjerinius  spektaklius – J.V.Getės „Faustą“ – išpirkti per dvi dienas. O pasaulinė šio spektaklio premjera jau įvyko Modenos mieste, Italijoje. Originalią, pasak kritikų, visiškai naują Getės tragedijos traktuotę jau pamatė ir Maskvos, ir Sankt Peterburgo teatralai. Ir štai dabar ilgai lauktos premjeros sulaukė ir Lietuvos žiūrovai. „Fausto“ repeticijos vyko keliais etapais – „Meno forte“ Vilniuje, Lježe, Belgijoje, ir Sankt Peterburge.  Pagrindinius vaidmenis spektaklyje kuria V.Bagdonas (Faustas), E.Latėnaitė (Margarita), S.Trepulis (Mefistofelis), taip pat P.Budrys (Dievas, Vagneris), V. Vilius (Dvasia, Šuo) ir kiti. Scenografiją kūrė Marius Nekrošius, kostiumus – Nadežda Gultiajeva, kompozitorius Faustas Latėnas.                                                    

Apie naujausią darbą – F.V.Getės „Faustą“, apie sugrįžimą į Lietuvos sceną, apie komplikuotą teatro buvimą šiandien ir ne vien apie tai – premjeros išvakarėse ir pakalbinome režisierių Eimuntą Nekrošių. (more…)

Published in: on lapkričio 8, 2006 at 8:35 pm  Parašyti komentarą  

Pabusti su eilėraščiu burnoje

Pokalbis su rašytoju Rolandu Rastausku

Rolandas Rastauskas – žinomas eseistas, vertėjas, Klaipėdos universiteto docentas, daugelio kultūros projektų dalyvis, meno festivalių konsultantas. Rašytojas gyvenime nebuvo lepinamas  oficialiais apdovanojimais ir jo bibliografija nėra triuškinančiai įspūdinga. Poezijos rinkiniai „Albumas“, Tinginio raudos“, „Aktorius pasitraukia“ bei pjesių rinkinys „Lenktynių aitvaras. Talmantas žuvėdra“. Tikriausiai jų neprisimenate perkamiausių knygų dešimtukuose? Tai kiek kitokia literatūra. Įdėmesniam ir rafinuotam skaitytojui. Net naujausioji Rolando Rastausko knyga „Kitas pasaulis“, sudaryta iš dešimtmetį laikraštyje „Lietuvos rytas“ publikuotų tekstų, nebuvo įtraukta į skaitytojų renkamų knygų penketuką. Greičiausiai ten niekada nepateks ir naujausia poezijos bei garso knyga su kompaktine plokštele „Metimai“. Tačiau Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto mokslininkai geriausia 2005-ųjų metų knyga pripažino būtent Rolando Rastausko eseistikos rinktinę „Kitas pasaulis“.

         Apie kelių pasaulių susitikimus kūriniuose ir gyvenime su rašytoju Rolandu Rastausku kalbėjosi Jolanta Kryževičienė. (more…)

Published in: on kovo 8, 2006 at 7:52 pm  Parašyti komentarą  
Tags:

Dievoieška yra kiekvieno žmogaus gyvenimo ašis


Jolantos Kryževičienės pokalbis su rašytoju Gintaru Beresnevičiumi

Žodis Paruzija senųjų krikščionių graikiškoje terminijoje yra pakartotinis Kristaus atėjimas ir mirusiųjų prisikėlimas. Tokiu mitologiniu ir lemtingu žodžiu paskutinę savo knygą pavadino žinomas religijotyrininkas ir eseistas Gintaras Beresnevičius. Išleidęs septyniolika knygų, tarp kurių religijotyros žodynai, studijos, vadovėliai, eseistikos rinkiniai ir esė romanas Gintaras Beresnevičius ryžosi imtis grynojo romano žanro. Tačiau Paruzija Gintaro Beresnevičiaus romane – nėra tikinčiųjų laukiama diena, pripildyta šviesos ir angelų trimitų. Greičiau tai siaubo, tamsos ir nevilties triumfas.

Pasirodžius knygai su religijotyrininku, eseistu ir romano „Paruzija“ autoriumi Gintaru Beresnevičiumi  kalbėjosi Jolanta Kryževičienė.

 

J.Kryževičienė:

Norėčiau pradėti nuo citatos iš romano „Paruzija“: „Kiškiai pareikalavo tiesioginės televizijos laidos, bet gavo tik pusvalandį Lietuvos Radijo pirmojoje programoje.“ Suprantu, kad šis mūsų pasiūlytas pusvalandis Lietuvos Radijo pirmojoje programoje yra kaip kiškiams „TIK“?

G.Beresnevičius:

Na, pavadinkime tai kiškių valanda.

Tai yra 17-toji jūsų knyga ir tik pirmas romanas. Kodėl būtent tokia forma ryžotės šį kartą prabilti į skaitytoją?

Tam tikru metu bet kokioje formoje, bet kokiame žanre imi arba išsisemti, arba kartotis. Šiuo atveju romanas yra tokia galimybė, kurios dar nesu rimtai užgriebęs. (more…)

Published in: on lapkričio 26, 2005 at 1:14 pm  Comments (1)  

Kompiuteris niekada nepakeis knygos

2005 metų rudenį Švedijoje vykusioje Geteborgo knygų mugėje lankėsi ir „Kultūros savaitės“ redaktorė Gailutė Jankauskienė. Vienas iš garsiausių mugės svečių tuomet buvo rašytojas iš Didžiosios Britanijos Filipas Pulmanas (Philip Pullman).

     Daugiau kaip dešimt metų trunkanti rašytojo kūryba jau sukūrė „pulmanizmo“ terminą pasaulinėje literatūroje. Išgarsėjęs savo fantastinėmis knygomis, užkariavęs milžinišką jaunųjų skaitytojų auditoriją, Filipas Pulmanas iš esmės praplėtė fantastikos žanro, vadinamo fantasy, tradicines ribas. Savo knygose rašytojas kuria nepaprastai įdomų, kontraversišką pasaulį, kuriame išnyksta ribos tarp realybės ir fantazijos,  o kertinės fantasy žanro sąvokos – gėris ir blogis – įgauna naują, netikėtą, daugiaprasmę interpretaciją.

     Intelektualiosios fantastikos atstovas (beje, anksčiau buvęs anglų literatūros mokytojas)  Filipas Pulmanas savo knygose remiasi naujausiais mokslo atradimais, ypač jam imponuoja kvantinės fizikos eksperimentai, grėsmingai griaunantys nusistovėjusias mokslo tiesas, žinomų teorijų taisykles ir iškeliantys kol kas fantastiškas hipotezes ateičiai. „Pulmanizmas“ kritikų įvardijamas kaip naujas žodis fantastinės pasaulio literatūros raidoje. Tiesa, Pulmano knygų personažai – Laira ir Vilis -   dar nepasiekė Hario Poterio ar J.Tolkien`o  herojų populiarumo viršūnių, tačiau ir šis faktas byloja autoriaus naudai. Pulmano literatūra žymiai pranoksta savo įtaiga bei intelektualumu.

     Garsioji britų fantasto romanų trilogija – juodoji medžiaga „His dark materials“ – jau tapo bestseleriu abiejose Atlanto pusėse. Visos trys knygos „Šiaurės pašvaistė“, „Aštrusis peilis“ ir „Gintarinis žiūronas“ – išversti ir į lietuvių kalbą. Už paskutinę trilogijos dalį autorius buvo apdovanotas prestižine „Whitbreadd“ premija. Ir tai pirmas atvejis, kai tokį svarbų literatūrinį apdovanojimą pelnė knyga, skirta jaunimui. 2005 m. Pulmanas tapo dar vienos ne mažiau prestižinės – Švedijos vyriausybės skiriamos – Astridos Lindgren vardo premijos laureatu.    Nepaisant visų aukštų apdovanojimų ir įvertinimų, Filipas Pulmanas, susilaukia ir kritikos. Fantastikos kūrėjas neretai kaltinamas „antidieviškumu“, „materializmu“, bažnyčios bei krikščionybės išjuokimu ir netgi satanizmu…

     Kaip yra iš tikrųjų, kuo tiki Filipas Pulmanas, kokį fantastikos pasaulį jis kuria savo knygose ir kam jas skiria – apie visa tai su rašytoju Filipu Pulmanu   Geteborgo knygų mugėje kalbėjosi „Kultūros savaitės“ žurnalistė Gailutė Jankauskienė.

 

 

Esate puikus fantastas, fantastinės literatūros kūrėjas. Tad ir norėčiau pirmiausia Jūsų klausti apie fantastikos žanrą. Kokią fantastiką jūs kuriate savo knygose – mokslinę, paremtą mokslo atradimais bei prognozėmis, ar daugiau  vaizdinę išgalvotą pasakų fantastiką?

     Įdomus klausimas. Mano kūryba – tai ilgos angliškosios fantastinės kūrybos tradicijos tąsa. Tiesiog privalau paminėti du garsiausius rašytojus – John`ą Tolkien`ą ir Clive Staples Lewis`ą. Taip aplinkybės lėmė, jog šie garsūs žmonės taip pat gyveno tame pačiame mieste kaip ir aš. Tai yra Oksforde. Lewis Carroll, kuris 19-to amžiaus viduryje parašė garsiąją knygą „Alisa stebuklų šalyje“, taip pat buvo Oksfordo autorius. Taigi, galbūt tas gyvenimas Oksforde ir yra fantastikos rašymo priežastis, nežinau. (more…)

Published in: on rugsėjo 25, 2005 at 7:25 pm  Parašyti komentarą  

Žmogus lipa į kalno viršūnę net nusibrozdindamas kelius

 Jolantos Kryževičienė pokalbis su aktoriumi ALGIMANTU MASIULIU

 

 

 

 

 

 

Aktorius Algimantas Masiulis – vienas didžiausių ir žinomiausių Lietuvos teatro ir kino kūrėjų. Daugiau kaip pusę amžiaus šis talentingas menininkas atidavė teatro scenai. Panevėžio ir Kauno dramos teatruose aktorius sukūrė per pusantro šimto vaidmenų, iš kurių įsimintiniausi spektakliuose „Frankas V“, „Makbetas“, “Lauke už durų“, “Komivojažieriaus mirtis“ Panevėžyje. „Romulas didysis“, „Mūsų miestelis“, „Gintarinė vila“, „Kreditoriai“, „Liūtas žiemą“ – Kauno dramos teatre. Dabar aktorius dar svajoja suvaidinti karalių Lyrą.

            Ne mažiau sėkmingai susiklostė Algimanto Masiulio kūrybinis gyvenimas kine, kur  suvaidinta beveik šimtas skirtingų personažų likimų. Nepamirštami aktoriaus vaidmenys kino juostose „Niekas nenorėjo mirti“, „Herkus Mantas“, „Faktas“, nuostabiai šviesus Teofilis filme „Mano vaikystės ruduo“. O kur dar visi fašistai ir niekšai, kurių, kaip sakė pats aktorius, nebuvo tiek jau daug. Matyt jie buvo nepaprastai įspūdingi.

            Šis pokalbis buvo  įrašytas nedideliame jaukiame Algimanto Masiulio bute Kaune. Tuo metu, kai aktorių „netikėtai ištiko“ jubiliejinis gimtadienis. Buvo rami liepos diena. Kalbėjomės aktoriaus darbo kambaryje, kurio sienos nuo grindų iki lubų apstatytos knygų lentynomis, likusiuose ploteliuose – paties aktoriaus tapybos ar akvarelės darbai ir daugybė muzikos įrašų.

           

Jolanta Kryževičienė

Pradėkime nuo pradžių pradžios, nuo bandymo prisiminti, kas lėmė tokį nelengvą gyvenimo pasirinkimą – posūkį į teatrą.

Algimantas Masiulis

Aš svajojau apie tokias profesijas: archeologija, taip pat tapyba, architektūra. Dar muzika, nors supratau, kad neįmanoma mažame miestelyje gerai išmokti groti. Bet apie teatrą aš negalvojau.

            Pirmas teatro įspūdis – kai aš pamačiau Kučingį: „Štai aš Mefistofelis!“ Paskui – Kiprą Petrauską, Mečislovą Chadaravičių, Romualdą Juknevičių – nuostabius didelius artistus ir jų režisūrą. Buvau įsitikinęs, kad tai yra pusdieviai. Tai man įvarė tokį kompleksą, kad galvojau, jog aš jokiu būdu į teatrą netinku, negalima net tikėtis. (more…)

Published in: on liepos 14, 2001 at 7:30 pm  Parašyti komentarą  

Pasakiškas Monikos Bičiūnienės pasaulis

Pokalbis su liaudies menininke Monika Bičiūniene ir jos sūnumi tapytoju Rimu Bičiūnu

 

Šis pokalbis įvyko vieną 2000-ųjų metų popietę dailininkų Monikos Bičiūnienės ir Rimo Bičiūno dirbtuvėje. Vasaros pradžios saulei lėtai slenkant dangumi laikas tarsi sustojo, suteikdamas galimybę grįžti į praeitį ir prisiminti motinos ir sūnaus nutapytų paveikslų istorijas.

Tais metais viena ryškiausių ir įdomiausių Lietuvos liaudies menininkių, naiviosios dailės atstovė Monika Bičiūniene minėjo garbingą 90-ies metų jubiliejų. Didelė menininkės kūrybos paroda vyko Vilniaus rotušėje ir Adelės ir Pauliaus Galaunių namuose Kaune. Jubiliatė tryško energija ir žadėjo nutapyti dar ne vieną paveikslą ir surengti dar ne vieną parodą.

Monika Bičiūnienė į meno pasaulį atėjo tik perkopusi per 50-metį, paskatinta sūnaus – žinomo tapytojo Rimo Bičiūno. Nuo 1962-ų  metų menininkės darbai eksponuojami Lietuvoje ir pasaulyje, šimtai paveikslų pasklido po įvairius muziejus ir privačias kolekcijas. Daugiau kaip 30 metų Monika Bičiūnienė gyvena Vilniuje, tačiau jos tapybos darbuose ir pastelėse – kaimo trobelės, senas šulinys ir ariantis dirvą vyras. Menotyrininkų priskiriama naiviems primityvistams, „sekmadienio tapytojams“, dailininkė tęsia unikalią, deja šiandien Lietuvoje visiškai nevertinamą ir ignoruojamą liaudies meno tradiciją.

Apie tai, kaip Monika Bičiūnienė atrado savo pasakišką meno pasaulį, apie „pilkuosius peliukus“ – nematomus mūsų liaudies kultūros kūrėjus, saulėtą popietę gyvenimo džiaugsmu spinduliuojančiais paveikslais apstatytoje dirbtuvėje ir kalbėjomės su Monika Bičiūniene ir Rimu Bičiūnu. (more…)

Published in: on birželio 8, 2000 at 8:16 pm  Parašyti komentarą  
Tags:
Sekti

Gaukite kiekvieną naują įrašą į savo dėžutę.